Ganga gang #3

2016 02 23

Vidurnaktis. Tupim “Tundla Junction” stoty. Graži naktis su pilnatim. Traukinys Delis-Varanasi su Viktoriu ir Tania čia sustos ir vėl gang’as bus pilnos sudėties. Staiga tas traukinys ima vėluot. 40 min. Valandą. Dvi. Updeitas nuolat keičiasi. Prieš tai nemiegota naktis autobuse, dabar vėl vietoj 1:45 traukinys bus bala žino kada. Pyktis, neviltis ir dar kas tik nori. Saulius gano kiaulę (taip, paprasta normali kiaulė laisvai sau blūdija geležinkelio stoty!). Knapsom ant suolų.

Kažkuriuo metu updeitai pradeda gerėt mūsų naudai, ir traukinys atvažiuoja pavėlavęs tik valandą. Man užtrunka kelias sekundes atsirast 3-iame plackarto aukšte. Labanakt.

Palyginus su autobusu – traukinys yra dieviškas išradimas. Ypač kai jame praleidi 16 valandų! Nes, finale, į Varanasi atsibeldėm vėluodami “tik” 3 valandas. Užtat miegot galima žmoniškoj padėty!

“Welcome to Varanasi, and my little helicopter. Here you drive like in a computer game” /motorikšos vairuotojas/

Nuo stoties iki viešbučio mus aplenkė tik keli motociklai (nes tilpo pralįst ten, kur netilpo tuk-tukas). Dar kartą stebina, baugina ir žavi eismas Indijoje.

Singh guest house

Šokas gerąja prasme po visų prieš tai buvusių nakvynės vietų. Smarkiai rekomenduoju! Kiemely greit suorganizuojamas alaus ir romo vakarėlis. Diamand (“turistų linksmintojas-animatorius”, labai fainas bičas) jau paišo ant popieriaus, kur ir ko mes rytoj 6:00 ryte plauksim valtimi.

2016 02 24

Saulei tekant lipam į valtį. Kiek vis tik daug grožio mes pramiegam rytais! Pirmą kartą tai supratau tapęs oreiviu. Antrą kartą tai supratau iš Gango upės žiūrėdamas į Varanasi miesto spalvas, ryškinamas tekančios saulės.

Amžinybės ratas ir gamtos vienybė – “krematoriumas” ant upės kranto, už keliolikos metrų kažkas skalbia drabužius, dar toliau – maudosi karvės. Šalia turškiasi senoliai ar vaikai.

Ir kažkaip viskas atrodo savaime suprantama ir natūralu. Tiesa, šokt maudytis irgi – noro ne per daugiausiai. Sugadinti estetai europiečiai… 🙂

Diena bėga vėl explorinant visokio kalibro ir plauko šventyklas.

Desertui – ta pati Gango pakrantė, tik jau nebe iš valties, o pėstute. Nerealus miestas! Siaurų ir dar siauresnių gatvelių voratinklis, kuriame gali sutikt laidotuvių procesiją su neštuvais judančią Upės link. Kvapų ir aromatų galybė. (Sugriuvo vienas iš mitų: Indija nesmirda!!!). Naujojo ir senojo krematoriumų prieigos ir besikūrenantys lauželiai… Indai giriasi, kad tai seniausias miestas pasaulyje. Armėnai tą patį sako apie Jerevaną. Galvok, kaip nori. Jerevane dar nebuvau.

O dabar – vėl lėktuvas iki Delio, naktis oro uoste, ir skrydis paryčiais į Kochi. Dar kažkiek traukiniu į Varkala – ir 6 dienos Indijos vandenyno, palmių, ir, aišku, alaus!