Mano kaimynas, ponas Vašingtonas buvo tradicinės žalios vejos mėgėjas. Jo paties ir mano
kiemas derėjo gana ekstravagantiškai. Kiekvienais metais jį apsėsdavo savotiška herbicidinė manija. Vyriškis imdavo puoselėti piktžolių naikinimo planus ir garaže pradėdavo kurti pačius įvairiausius tirpalus bei mišinius, turinčius išnuodyti visus augalus, bent iš tolo primenančius piktžoles. Paprastai tai pridarydavo rūpesčių.
Kartą vieną rytą aš pagavau poną Vašingtoną bevaikštinėjantį mano kieme ir purškiantį nuodais kiaulpienes.
-Nepagalvojau, kad jūs prieštarautumėte-, – ištarė vyriškis teisuolio balsu.
-Prieštarauju, žinoma, prieštarauju! – juk jūs ką tik nužudėte mano gėles-, -šūktelėjau aš sunkiai tvardomą panieką.
-Gėles? – pasibaisėjo jis. – Juk tai piktžolės! – Jis pasipūtėliškai bedė pirštu į kiaulpienes, o veide atsirado nuoširdaus pasišlykštėjimo išraiška.
-Piktžolės, – ėmiau aiškinti, – tai augalai, augantys ten, kur žmonės jų nenori. Kitaip tariant, – tęsiau, – kas yra piktžolės, visiškai priklauso nuo šeimininko. Ir kol aš čia šeimininkas, šiame kieme augančios kiaulpienės nėra piktžolės – jos gėlės! -Arklio šūdas ! – nusikeikęs jis tuojau pat nulingavo namo, tarsi bijodamas, jog pamišimas gali būti užkrečiamas.
Dabar kiaulpienės man patinka dar labiau. Kiekvieną pavasarį visą mano kiemą nusėja nuostabios geltonos gėlės, kurioms užauginti nereikėjo nė pačių menkiausių pastangų. Jos rūpinasi savo reikalais, o aš savo. Iš jaunų lapelių pasigaminu pikantiškų salotų. Žiedai suteikia puikų kvapą bei elegantišką atspalvį įprastam šviesiam vynui. Paskrudinkite šaknis, sumalkite, užplikykite jas, ir gausite malonaus skonio kavą. Iš švelniausių pumpurų gaminu tonizuojančią arbatą. Išdžiovintuose subrendusiuose lapuose gausu geležies, vitaminų A ir C, be to, tai veiksminga vidurius laisvinanti priemonė. Bitės dievina kiaulpienes, o jų bendradarbiavimo vaisius puikus medus.
Kiaulpienės jau egzistuoja daugiau kaip trisdešimt milijonų metų; jų atrandama iškasenose. Artimiausi šių augalų giminaičiai cikorija ir žalioji salota. Moksliškai kiaulpienės priklauso daugiamečių žolių Taraxacum giminės asteraceae šeimai. Angliškas pavadinimas kildinamas iš prancūzų kalbos, kurioje reiškia liūto dantis dent de lion. Paplitusios visoje Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, jos čia auga savaime. Kiaulpienės atsparios ligoms, vabzdžiams, kaitrai, šalčiui, vėjui, lietui bei žmonėms. Jeigu kiaulpienės būtų retas, gležnas augalas, žmonės nertųsi iš kailio beieškodami šių augalų, pirktų vieną už 14 dolerių 95 centus, puoselėtų rankomis šiltnamiuose, burtųsi į kiaulpienių augintojų draugijas ir panašiai. Tačiau jų gausu visur, joms nereikia mūsų pagalbos ar malonės.
Todėl mes vadiname jas piktžolėmis ir galabijame pasitaikius net menkiausiai progai.
Mano nuomone tai gėlės tikrąją to žodžio prasme, sukurtos paties Dievo, be to, labai gražios gėlės. Ir aš didžiuojuosi, kad jos auga mano kieme, kur jų noriu. Be viso gero, ką galėčiau pasakyti apie jas, jos dar ir stebuklingos. Iš žiedo susiformavus sėkloms, gali jas nupūsti nuo stiebelio, ir jei tie nedidukai malūnsparniai nusklęs visi vienu metu, pakanka sugalvoti norą. Stebuklingą norą. Ir jis išsipildys. Arba, jeigu esate įsimylėjęs, jos puikiai tiks įpintos į jūsų mylimosios plaukus.
Tegu mano kaimynas parodo savo kieme ką nors, kas prilygtų mano kiaulpienėms.
Jeigu viso to dar nepakanka, prisiminkite štai ką: kiaulpienės absoliučiai nemokamos. Neteko girdėti, jog kas nors skųstųsi, kad jas nuskynė. Galite prisiskinti tiek, kiek galite panešti.
Kažkokia piktžolė!
© Robert Fulghum “Neįprastos mintys apie įprastus dalykus”