Katino dienoraštis

Sena sena kanka, ale vis tiek krizenau vėl skaitydamas:

Privariau po foteliu. Ech, geras!

Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skarbos. Atejo ANIE ir kaip pradės rėkt.
As gi ne dundukas, suvariau letena kiek tilpo i skarba ir ant triju likusiu – mars uz saldytuvo. ANIE baube dar tris dienas. Labai didziavausi savimi.

Siandien as tingiu. Tingiu ***t. Esti – daugiau nebegaliu. Tyliai tupiu, snuduriuoju.
ANIE nervyjasi, dairosi pakampem, dreba ir laukia zapadlo.

Nu bet kokie nepatogus ANU dubeneliai. Bandziau sutarsyt mesos gabala – ale kol letena neuzkabinau, ne velnio nepavyko. Nu paimtu normalius dubenelius ir estu ant grindu. Issssgamosssss.

Primyzau po foteliu. Ech, geras!

Nuo pat ryto atlikau namu inspekcija. Paklydau antklodeje. Vos issikapsciau.
Isgamos dvikojes. Pritempia pilnus namus visokio slamsto – o man kankinkis.
Brandinu kersto plana.

Sugalvojau. Igyvendinau. Prisirijau kazkokio meslo nuo stalo – uogienes gal, – ilindau i spinta ir ilgai, su pasimegavimu vemiau ant ka tik isskalbtu, bet dar nelygintu skalbiniu. Daba ANA cyps, kol nepereis i ultragarsa.

Atspejau. ANA cype taip, kad visam bute lemputes sutrukinejo. Bet est dave.

ANA nauja mada sugalvojo. Duoda man esti tik po puse pakelio. O tai, “oi, katineli, tu viso nesuvalgai, turbut ne alkanas.” Prietranka! As ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui! Ji juk ne kas penkias minutes man ka i dubeneli imeta. Anie gi suvercia visai dienai – ir viskas! O esti norisi.
Vat ir tenka pasilikti, tipo, atsargai. Nemysiu, bo po foteliu nieko neliks.
Varau israusiu smeliuka, naudos siandien is jo vis tiek jokios.

Primyzau po foteliu. Cia tai ge-ras!!

Ryte buvau nepakartojamas. ANA iseina i koridoriu – o as jai i rankine krapiju. Tipo, ***u, aha. ANA taip kvyke, kad visos varnos sereikiskiu parke nuo saku nukrintaliojo. Nu, as po sofa – smykst. Ilgai zvengiau. As gi nemyzau, tik siaip pagasdinau. Issidure, issidure..

Vakarienes metu ANAM kandziojau apatine letena. Stipriai kandziojau plika apatine letena. Nulis emociju. Pradejau kandzioti, o po to daryt sitaip “Buueeee! – nu, tipo, vemiu as nuo jo. ANAS kaip uzbaubs! Nunesiau skudurus po vonia. Zvengiu. Teks patupeti po vonia, kol ANAS nueis miegot.

Tupejau po vonia. Palaukiau, kol anie iseis. Primyzau po foteliu. Primyzau po torseru. Primyzau po antru foteliu. Geras!

Basciausiu po namus ieskodamas daiktu, prie kuriu iki siol nebuvau prikises letenu. Neradau ne vieno. Jauciu nerima.

Prie mano dezutes tulike yra kilimelis. Anie ji patiese, kad grazu butu, aga. Is tikruju tai ji labai patogu apvaryt. Arba apdrabstyt smeliuku. Moksliskai tariant, pragaro masinai vardu “dulkiu siurblys” darbelio geram pusvalandziui. O jei sumyzti taip, kaip tik as moku, tai kilimelio plovimui ir dziovinimui iseitu savaite. Anie po kurio laiko susiprotejo, kad kilimelis jiems hemoroju varo, o ne groziui tarnauja. Ir nustojo ji kloti
prie mano dezutes. Ale antra vertus, anie buki kaip bato aulas. Jiems ne i galva, kad toks pats kilimelis guli vonioj! Visa apdorojau. Pilnai. Tai yra, visiskai. Ana taip kauke, kad gretimam name tarakonams ausu bugneliai susproginejo. Tuoj puole skambinti Anam: “Oi, katinelis, taip pridirbo, taip….” O man tai kas? Man gerai, tupiu po vonia , manes is ten ne tik kad ranka, nauja sluota neiskrapstysi.

Isstypinau is po vonios. Primyzau po foteliu. Geras!

Buvau nepakartojamas. Is ryto zadinau Anuos. Jie, nieksai, nesikele. Sokinejau kaip jaunas antilopas, trypiau kaip bizonu kaimene, riaumojau, kaip suzeista pantera. Kad nors ka. Nu bent ausim krusteltu. Pameginau leist priesmirtinius garsus – drunyja, nieksai. Kandziojau apatines letenas – jokios reakcijos. Bet gi as gudrutis, aga. palindau po kaldra ir salta slapia norim Anai i pilva – cmok! Atgijo kaip miela. Vat tik ko kaukia – neaisku.

Primyzau po foteliu. Geras, aga..

Vakar parejo Anas. Uzejo i virtuve. As jam baubiu: “Est duok”, jis man “dar turi dubenelyje”. As jam vel: “Cia mazai, est duok!”, jis man atgal “Dar turi”. Skupirdiajus. Iskart virsgarsiniu nuvariau ***ti salia dezutes. Bet
Anas kazkaip savo peles smegenais susiprotejo, ka ketinu daryti. Ir uzmete aki i tulika kaip tik tuo metu, kai puse grindu jau buvo uztvindyta, o kita puse kaip tik buvo tvindymo procese. Pameginau nest kudasiu. Tiesa sakant, gan sekmingai. Isskyrus pindiuli, kuri Anas spejo isegti man pavymui. Skridau trumpai, bet nemaloniai. Visa nakti kaupiau pykti ir visa kita. Na, palauk. Iseisi tu i darba.

Ana, vista, penktadieni pasieme nouta ir pasiplove kazkur trim dienom. Ner kaip rasyti. Detales paskui. kol kas trumpa triju dienu ataskaita:
Primyzau po foteliu. Geras!
Primyzau po foteliu. Ech, ge-ras!
Primyzau po foteliu. Nusisauk!

Penktadieni nuo pat ryto mokiau ANA vaiksciot keturiom, kaip visi padorus katinai. Palindau po isskleista sofa ir emiau dainuot kiek gerkle nesa. Iszviegiau “Du gaidelius”, “Alyvas” ir “What happened to your love”. ANA blaskesi aplink sofa keturpescia ir vapejo: “Oi, katineli, ko taip isimiauksejai?” Kiek besistengiau, vis tiek kreivai vaiksto, sikna vyzgina ir galvos kailiu grindis sluoja. Tikra neveksla. Ale bent est dave.

O vakar ANA parvilko silkes. Siaip jau as zuvies nelabai, bande man ANIE visokiu lasisu-ersketu pakisti – meslu meslas, zodziu. Bet daba kazkaip emiau ir uzsimaniau. Karktelejau ANAI – mikliai man du gerus smotus atvanojo. Surijau vienu prisedimu. O ji, parazite, pasirodo, sudyta. Uzgeriau kas pirmiausia po snukiu pasimaise – pienu. Bezdejau taip, kad boksininkui is trecio auksto is pavydo siknos gumele persprogo.

Vakar pasizymejau. Ilgai ir kruopsciau sumyzinejau visa smeliuka dezuteje, kol jis nepavirto smirdzia lipnia bala. pasislepiau uz tualeto duru, tykojau. ANAS iejo i tualeta, o as per dezutes krasta letenom – opssss! Ir
visa kose jam ant kelniu. tikras sudasvydis. ANAS cype falcetu, isbalo ir drebejo. O man kas? As po vonia tupejau ir krykstavau.

Sugalvojau, aga. Uz gera elgesi man reikia isskirti premija – plius tris pakelius maistelio per diena. Nes penkiu siaip mazoka. Dabar beliko tiems pusgalviams isaiskinti visus sio sanderio privalumus.

Primyzau po foteliu. Geras!

Vakar vakare ANA parsivilko namo – ir puole mane tasyt: “Oj, katineli, kaip taves pasiilgau, kaip tu gyveni, ar graziai elgiesi?” As murkiau ir glaustinejausi, kol ji nenuejo i tulika. Vos tik ji ten – as po sofa, aga. Aisku, kvyke. O po to ji virsutines letenas kazkokiu kremu terliojosi. indelis buvo atidarytas – nu as ir lyztelejau. Pasirode skanu, su alaviju ir kitais dziaugsmais. Prisirijau tiek, kad visa nakti zagsejau. ANA plaikstesi
aplink, rovesi kaili nuo makaules ir vapejo: “Ach, mano katinelis apsinuodijo!” Ryte po to kosmetinio sudo sedau kakoti – gerai nuejo, minkstai. daba zinosiu, kuo Friskies uzkasti.

Ryte ANO reikalavau est. Jis, reiskia, man edala krauna ir taip paniekinamai: “Ech tu, vargsas giminaiti ….!” Isizeidziau.

Privariau po foteliu. Geras!

Vykdziau archeologinius kasinejimus dezuteje. Kontroliniu meginiu emimai, kulturiniu sluoksniu atidengimas, iskasenu-sukiu-siuksliu ekspertize. Pusdieni prasidulkinau, nieko idomaus neradau. Net nuotaika dingo. O dar ANIE likusia dienos dali baube: “Bliamba, @!#$, ko vel visa tulika apmyzai-apsikai-apkasei? Ir dar sepeteli sudirbai, galvijau!” Besirdziai, bejausmiai isgamos.

ANAS vakar atitempe edalo, iskart tris pakelius dave. As juos vienu ypu gurkt! Ne tai, kad suedziau, tiesiog isiurbiau vienu mauku. ANAS dar bande esti kukuruzus – puse stiklainio atmusiau nuo jo teisingame musyje. Po to baisiai baubem. O ANA, vista, rankeles taip nuolankiai sudejo ir kad duos aikciot: “Ach, katinelis mums aciu sako!” Besmegene neraliuota. As gi aiskiu tekstu rekiu: darrrr [censored] duokit! Nedave. O isplauta kilimeli jie veltui tualete patiese, oi veltui…