Yvl

Well, mano brangiausioji savo gimtadienio išvakarėse užvakar pasidovanojo gražų, naują, baltą… GIPSĄ. Šiandien visą pusdienį juokingai spalvino vištų vaisius. Gavosi gražūs. Velyka ataina.
Svejkyjymai visiems ir visoms!

Taigi taigi, kągi kagi, štaigi taigi vagi na… Netikėtai nelauktai nutrūko mano karjera.
Jau savaitę supuosi naujoj kėdėj. Patinka. Binaras naujos karjeros pradžios tema pridedamas.

Paimta iš interneto:

Lietuvių prekybinė invazija į Rytų Lenkiją vyksta jau kelintas mėnuo, o šių metų kovo 11-ją, mūsų tautai šventą dieną, užvirė įnirtingas mūšis.Tūkstančiai zlotais ginkluotų lietuvių karžygių patraukė atlietuvinti
istorinės Jotvingių žemės. Lengvoji Marijampolės folksvagenų kavalerija jau septintą valandą ryto (Lenkijos laiku) apsupo prekybos centrus Suvalkuose, užkirsdama kelią lenkams įsigyti būtiniausių maisto produktų.
Kaip žinia, alkanas lenkas – menkas kareivis. Kauno džipų sunkiosios artilerijos divizija smogė į Balstogę, pakeliui nušlavusi lenkiškų dešrų, kumpių ir aliejaus užtvaras Augustave. Šiame mieste lietuviškojo ekonominio imperializmo kultūriniai ženklai ypač ryškūs. Prekybos centre “Kaufman” iškabinti skelbimai su lietuvišku tekstu: “Gerbiami pirkėjai, prašome daržoves ir vaisius sverti ant kontrolinių svarstyklių”. Jeigu koks nors tekstas lenkiškai pasirodytų mūsų “Maximose”, valstybinės kalbos sargybiniai išprotėtų. Bet Augustave atitinkamo lenkiško teksto nėra. Ne todėl, kad tik lietuviai nežino, kaip pasverti morkas ir obuolius. O todėl, kad lenkai didesnėse parduotuvėse pasirodyti nedrįsta. Na, vienas kitas nelaimėlis pasitaiko. Antai slenka kolona vištomis, dešromis ir aliejaus kanistrais užtaisyti konteineriai, kurių rankenas it kulkosvaidžio stovus gniaužia tvirtos valstietiškos lietuvių rankos. O tarp perkrautų vežimų prie kasos bando prisibrauti vietinė bobulė ciocia Juzefa su pieno pakeliu ir bulvių maišeliu. “Cholera litewska”, – šaukia bobulė, bet mūsiškiams nė motais, atskrieja suvalkietiškas karo šūkis “blietj”! Visos aikštės aplink prekybos centrus užstatytos plieniniais žirgais su lietuviškais numeriais. Su likimu susitaikė jauni lenkaičiai, it nuolankūs tarnai, po valytuvais kaišioja lietuviškai parašytus reklaminius prospektus, siūlančius Augustave įsigyti pigių santechnikos ir interjero prekių. Kaip greitai lietuviškai išmoko, pataikauja. Ogi ne tokiais
ginklais kariavome už baltiškąją erdvę. Ne kardą, knygą ar kankles, o lenkišką dešrą į rankas reikėjo paimti. Keista tik tai, kad pardavėjos lenkės labai vangiai mokosi lietuviškai. Į kavinukę Augustavo aikštėje užsukusi kariūnė kaunietė rodo riebiu pirštu į pyragaitį ir šaukia “kawy i pyragiego”, o padavėja mekena: “co takiego, co takiego?” Pasigirsta balsų, esą Lenkijos parduotuves siaubiantys lietuviai taip skatina svetimos šalies
ekonomiką, o savąją skurdina. Tačiau kiekviena imperinė misija reikalauja saviškių aukų. Po Napoleono Bonaparto žygių Prancūzijos iždas buvo tuščias kaip “Snaigės” darbininko piniginė, bet užtat pusė pasaulio klaikiai bijojo prancūzų kelis dešimtmečius. Tad drebėk, Polonija, lietuvis pirkėjas kyla į lemiamą mūšį už Jotvos žemę, jetitvaitatj!

Paskaičiau Gobbito postą apie Šiaulių “Akropolio” atidarymą…
Vienok akropolis savo funkciją atliko tabulai ir nesugriuvo. Liūdna…

Kada paskutinį kartą (arba – ar iš viso gyvenime ever) darei anavatokį baiboką kaip iliustracijoj?
Aš tai atlikau vakar, ant jūros kranto.

Fuk, graži ta Nida, kai apsikloja tokiais dideliais vėpūtiniais..

Andai šitas postas priminė mūsų kelis kartus rengtą “o.a.b. akciją”. Nu ir aišku akcijos rezultatai kalba patys už save 🙂