Emigranto dienoraštis

Lietuvoje šiemet baigiau patį geriausią universitetą, turiu paklausios ir populiarios specialybės magistro laipsnį. Tačiau pradėjęs ieškoti darbo Lietuvoje, nusivyliau. Pasitvirtino tai, ką ir anksčiau maniau aš bei sakė mano tėvai, kaimynai, giminės ir klaviatūros kaubojai iš Omnitel naujienų grupių – šioje homofobiškumu, skurdu ir Kubiliaus sukeltų problemų dvasia gyvenančioje šalyje darbo rasti neįmanoma.
O darbo paieškų istorija paprasta. Baigęs universitetą aš, kaip jaunas, perspektyvus bei rinkoje geidžiamas specialistas, išsiunčiau keletą CV skelbimuose rastais adresais ir išvykau pailsėti dviem mėnesiam į JAV. Ten supratau kas yra laisvė – už indų plovėjo atlyginimą sugebėjau apkeliauti visą šalį, išsinuomoti puikų būstą, automobilį ir tris mergas. Grįžęs į Lietuvą pamačiau, kad nei viena įmonė nesusidomėjo mano siūlomomis paslaugomis. Nustebau, kad nei vienai įmonei nereikia jauno ir perspektyvaus vadovo, tačiau vis dar nepraradau vilties. Pradėjau siųsti CV ne tik į vadovo, bet ir į mano kvalifikacijos neatitinkančias, viceprezidento, komercijos direktoriaus, rinkodaros vadovo ir panašias pareigas. Visiška tyla. Kiekviena diena vis labiau patvirtino, kad jauni specialistai Lietuvoje nereikalingi.
Ėmiau mąstyti apie emigraciją. Vienas mano draugas pasakojo, jog atvykęs į Angliją darbą tikrai surasiu. Man net nereikės jo ieškoti – darbą siūlantys įmonių atstovai ateis tiesiog į namus, tereikės jiems paskirstyti priėmimo laiką, kad nereiktų laukti eilėje, kol kalbėsiuos su anksčiau atėjusiu darbo siūlytoju. Be abejonės alga bus gera, gyvensiu puikiomis sąlygomis, dirbti praktiškai nereikės. Jei trūks pinigų – jų gausiu pašalpų pavidalu. Nepaprastai susidomėjau tokiomis perspektyvomis ir jau visai neužilgo  džiaugsmingai trypčiojau Kauno oro uoste, laukdamas eilėje prie bagažo patikros. Tada eilinį kartą įsitikinau, kad Lietuvoje esu engiamas – oro uosto darbuotojos atėmė mano rankiniame bagaže rūpestingai supakuotus 36 blokus „Marlboro“ cigarečių. Labai supykau, todėl įlipęs į lėktuvą, pro langą išdidžiai mostelėjau viduriniu pirštu visiems, likusiems ant žemės. Ypač  Kubiliui. Jaučiaus pakylėtai, nes dėl sumažėjusio bagažo svorio, sugebėjau pirmas pasiekti lėktuvo trapą. Supratau, kad bėgu daug greičiau nei kiti – tai teikė vilčių, kad ateitis bus šviesi.
Anglija mane pasitiko apniukusiu oru, tačiau jau po pirmo įkvėpimo pajutau ore sklandančią neribotos laisvės, pinigų, oraus gyvenimo ir laisvų darbo vietų dvasią. Nuojauta manęs neapgavo. Vos atvykęs suradau nepaprastai draugiškus,  imigrantams padedančius ir jautrius žmones.
Štai aš jau 3 savaitės esu Anglijoje. Apsigyvenau bute, kurį man pasiūlė anksčiau ten atvykę draugai. Butas nedidelis, tačiau jaukus. Niekada neįsivaizdavau, kad vos 12 kvadratinių metrų ploto patalpa gali būti tokia jauki. Visi 5 mano kambariokai taip pat prisidėjo prie nuostabaus jaukumo kūrimo. Džiaugiuos gyvendamas multikultūrinėje aplinkoje kartu su rumunu, lenku, vietnamiečiu, ukrainiečiu ir albanu. Vakarais, gurkšnodami vyną, mes diskutuojame apie tarpdiscipliniško mąstymo svarbą šiuolaikinės visuomenės raidoje, aptariame klausimus, susijusius su naujausiais išradimais fizikos srityje, svarstome naujausių teisės aktų atitikimo šiuolaikinės visuomenės poreikiams klausimus. Be to mano kambariokai man pataria kuriuose fabrikuose  yra lengviausia rasti darbo. Kadangi fabrikai yra bent per kelis kilometrus nutolę nuo miesto, o pinigų autobusui neturiu, tai eidamas link fabrikų pėsčiomis turiu laiko pasidairyti po apylinkes ir pasidžiaugti nepalyginamai žalesne nei Lietuvoje žole, gražiau čiulbančiais paukšteliais, nepalyginamai žydresniu bei viltingesniu dangumi virš galvos. Tuo metu jaučiuos laimingas – gi aš ne smirdančioje Lietuvoje, o nuostabioje Anglijoje ir einu tuos niekingus 5 kilometrus iki fabriko, kur, galbūt atsiras darbo vieta prie kokių nors daržovių rūšiavimo transporterio. Jei pasiseks, gal net gausiu mechanizuoto derliaus nuėmimo įrenginio operatoriaus pareigas… Nepraėjus nė trim savaitėm paieškų, jau turiu puikų, gerai apmokamą darbą, kurio niekaip negalėjau surasti Lietuvoje – jau 3-ią dieną dirbu daržovių fabrike brokolių rūšiuotoju. Darbas įdomus ir prasmingas. Kiekvieną dieną išmokstu naujų lenkiškų žodžiu, todėl laikui bėgant mano bendravimo įgūdžiai vis tobulės. Darbo taip pat nelabai daug. Jaučiuos oriai. Alga gera.
Sumokėjus mokesčius, maistui ir pramogoms  man turėtų likti net 20 svarų per savaitę! Tai daugiau negu reikia. Iš savo algos sugebėsiu ne tik sumokėti už gyvenamo kambario nuomą (metamės po 20 svarų per savaitę nuo žmogaus), tačiau ir sočiai pavalgyti dešros iš netoli esančio pigių, nukainotų, prekių supermarketo, bet ir susitaupyti daug pinigų. Vakar per „skype“ skambinau savo draugams į Lietuvą. Papasakojau jiems savo puikią patirtį ir patariau nebebūti durniais ir važiuoti čia, pas mane. Su kambariokais jau sutarėm, kad dar trim gyventojam mūsų kambaryje vietos tikrai pakaks, o ir fabrike dabar derliaus metas – reikalingi veržlūs, siekiantys aukštų tikslų ir darbštūs daržovių rūšiuotojai. Visus kviečiu. Anglija – puikių galimybių, darbo ir gero gyvenimo šalis, važiuokite visi čia.  Tik čia galima nesunkiai gauti kvalifikaciją atitinkantį darbą, ko padaryti neįmanoma Lietuvoje. Žinoma, kad pasiilgstu Lietuvos. Prieš kalėdas planuoju grįžti namo dviem savaitėms – eisiu susitvarkyti dantų, kol dar galioja lietuviškasis sveikatos draudimas. Gi aš Lietuvos pilietis, valstybė privalo pasirūpinti mano sveikata, apie tai kažkur skaičiau. Tada ir pasimatysim, perlaušim kokį buteliuką, papasakosiu apie tai, koks aš laimingas, o jūs, esantys Lietuvoje, – durniai.

 © Glebas @ news.omnitel.net