Liepos 8. Ankstyvas rytas Makhindžauri stotyje. “Palanga močiučių” – kol laukiam Ruslano (beje, jo kontaktus radau www.kvoseliai.lt – Gruzijos žinynas lietuviškai 🙂 ), pas kurį gyvensim, vos pavyksta atsiginti siūlytojų su “100 metrų iki jūros” apartamentais Batumio centre. Kaip vėliau pamatėm, toke apartamentai Batumyje tiesiog neegzistuoja 🙂
Ruslanas – buvęs jūrininkas, dabar besiverčiantis turistų apgyvendinimu. 3 aukštų namas stovi prie pat jūros, iki kurios išėjimas veda per tikrąja to žodžio prasme džiungles. Ruslano tėvas Timūras – visą gyvenimą tempia visokius augalus iš visos Gruzijos, ir sodina pas save sode.
Pats Gonio – Batumio priemiestis – jau visiškai proturkiškas. Nenuostabu, juk iki Turkijos sienos tik keliolika kilometrų. Tad dažnoj užeigoj vietoj “Gaumarjoba” išgirsti “Merhaba”, ir pietums lengviau gausi kebabą, o ne chačapuri.
Vis dėl to, pajūryje pirmą kartą ragaujam adžaruli – kalorijų bomba, nekitaip.
Viena popietė ir vakaras paskiriamas ir Batumiui. Vienas įspūdingesnių reginių – judanti skulptūra Ali&Nino.
Statybų užmojai aplink Batumį – milžiniški. Tiesiamas pajūrio pėsčiųjų takas, kone iki pat Turkijos sienos.
Liepos 10. “Sava” jūra atsibodo, planuojam dardėt mikriuku kelis km piečiau, iki Sarpi, iš kur pasistengus jau galima nusispjaut į Turkiją. Ruslanas pasisiūlo pavėžėt. Labai fainas bičas! Dar viena tingėjimo pajūryje diena. Paskutinė. Tą patį vakarą naktiniu traukiniu atgal į Tbilisį.
Liepos 11. Vėl ankstyvas rytas, tik jau Tbilisio stoty. Laiko – marios, tad keliaujam ieškot Vilniaus skvero.
Po to dar šen bei ten, ir jau skambina Levani – pasigedo mūsų. O mes tik mandagiai iš pat ankstaus ryto nežadinom 🙂
Nei miegot, nei nemiegot. Tad naujai atvykusiai lietuvių kompanijai perduodam vyno estafetę, o čia jau ir Levani paorganizuotas berniokas prisistato, mūsų iki oro uoto gabenti.
Sunku skirtis – susidraugavom kažkaip, nors ir labai neilgai tepabuvom.
Ar važiuočiau dar? Be abejo – liko nepamatyta veik visa vakarinė šalies dalis. Žmonės biedni, bet draugiški. Bet kuris, užkalbintas gatvėje, pirmiausia pasidomėdavo, iš kur mes. Antras klausimas praktiškai visada buvo tas pats: “Ar patiko mūsų šalis?” Jiems tai labai svarbu.
Nuotraukos darytos tiek mano, tiek kelionės kolegų (-ių) – kopiraitų nesisavinu 🙂
