Liepos 2. Šiandien šturmuosim perėją. Kol pakuojamės – oras staiga keičiasi, skubiai puolam atgal į palapines – liūtis su perkūnija. Reiškia dar valandą minimum niekur neisim.
Lietus rimsta, metas ir mums. Netoli nuo stovyklos guli papjauta avis – naktį lankėsi vilkai. Tuškis puotauja vėl.
Senos traumos duoda apie save žinot. Nijolė ištraukia elastinio binto (kada aš pagaliau nusipirksiu normalų čiurnos įtvarą?). Traumas kaip ranka nuima. Dulkia. O peraukštėti teks beveik kilometrą. Oras nei velnio nesitaiso. Vėjas kyla, ir nuo viršūnių neša jau nebe lietų, o šlapdribą. Paskutinė atkarpa su vis dažnesniais sustojimais. Viskas. Atstunta perėja mūsų. 3430 metrų. Staiga debesys dingsta, nušvinta saulė ir leidžia pasigrožėti nuostabia panorama. Tačiau anapus perėjos laukia linksmybės. Slysteliu ant leduko ir smagiai kelis metrus varau ant užpakalio žemyn. Disneilendas blin. Nieko linksmo. Dar toliau – prasideda “sypučka”. Palyginimui – įsivaizduokit, kad einat kilometro aukščio anglių krūvos šlaitu. Ne tai, kad pavojinga, bet žiauriai vargina.
Palapinės su vaizdu už milijoną. Vakarienei rododendrų arbata, eilinis košės bliūdas, ir visokie stipresni skanėstai, iki tol kantriai slėpti kuprinėse. Laimos “Mamuko” trauktinė laimi vienareikšmiškai.
Ryte palapinėje rodo +5°C. Kaip tie tušetai berniokai su plonytėmis striukelėmis nesušalo – neturiu supratimo.
Liepos 3. Atstunta perėja skiria Tušetiją nuo Khevsuretijos. Pirmą pusdienį brendam rododendrų pievomis, o kai debesys uždengia snieguotas viršūnes tolumoje – atrodo, lyg būtum Kernavėj, tik kiek didesnio mastelio. Dienos atstumas nedidelis, tik praktiškai nuolat leidžiamės žemyn, o popiet prasidėjęs ir vis stiprėjantis lietus irgi nepadeda. Įsilyja kaip reikiant, o dar ir tiltas nuneštas. Tomas magišku būdu perbrenda ir nusiveja arklius. Netrukus anapus upės pasirodo Soso. Tilto funkcijas atlieka jo arklys. Pila kaip iš viedro.
Palapinė tuo metu buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Persirengus ir apšilus beliko snaust – nekažką lauke nuveiksi, kai taip merkia. Vis tik Tomas nuveikė – visi tiesiai “į lovą” gavo ką tik išvirtos sriubos. Temsta. Lietus baigėsi. Kaip tarakonai visi(-os) kyščioja nosis iš palapinių. Ant kalno stovinčiame Ardoti kaimelyje užsižiebia šviesa – kažkas čia gyvena!
Liepos 4. Nuo ankstyvo ryto visi pakraščiai nukloti džiūstančiais drabužiais. Šiandien pagal planą turime pasiekti Šatili, kur ir bus mūsų kalnų dalies finišas.
Bet prieš tai privalu aplankyti Ardoti gyventojus. Pasirodo, čia gyvena bene 4 šeimos, žiemą lieka tik senukai, vaikai ir moterys išvažiuoja į miestą. Augina karves, gamina sūrius. Vėliau juos gabena į miestą ir ten parduoda. Neatsispyrėm galimybei po gabalą pačio tikriausio kalnų sūrio nusipirkti ir parsivežti namo.
Karo pėdsakai matyti ir čia – nuošaliau guli Mi-8 fiuzeliažo gabalas, kuris dabar naudojamas kaip sandėliukas sūriams. Sraigtasparnis tiesiog “nukrito”.
Pakeliui dar laukia Mutso tvirtovė, ten ir piknikėlį surengiam.
Oras vėl kaitaliojasi – tai giedra, tai vėl lynoja. Vakarop pasiekiam Šatili. Soso savo bernus jau paleidęs atgal, dar pasiliko pavakarot. Iš kaimo mikliai suorganizuoja nepadorų kiekį čačios, duonos ir netgi alaus! Puotaujam, ale kažkoks liūdesėlis tvyro ore. Soso visiškai atsipalaidavo. Kai po to Valiko pasakojom, kaip jis šoko ir dainavo, Valiko tik purtė galvą ir juokdamasis sakė: “Это был нэ Сосо, это была чача”.
Bandau Soso įpiršt savo flisą, bo jo striukė permerkta kiaurai džiūsta. Neatsisako, bet pasiimt jį sau dovanų kategoriškai nesutinka. Kalnietis. Išdidus.
Liepos 5. Soso išjojo ryte. Kartu su juo išėjo ir Tuškis.
Niekas niekur nebeskuba, panos kedenasi plunksnas – išlindo skaisčioji, tad galima susidžiaut viską, kas dar neišdžiūvę. Valiko atvažuos mūsų pasiimti tik rytoj, tad einam pašliaužiot po pačią Šatili tvirtovę. Pilna visokių keistų žmogaus veiklos pėdsakų: vietomis sienos išklijuotos plytelėmis, vietomis likusi elektros instaliacija, vietomis pradėti kažkokie “euroremontai”… Kitur gaisro žymės likusios. Taip ir nesupratom, kas ten buvo bandoma padaryti.
Įdienojus prie mūsų stovyklos prisijungia slovakų būrelis – linksma kompanija. Turškiasi lediniame upės vandeny kaip pingvinai. O akys nevalingai vis ieško Tuškio. Įpratom kažkaip per tą laiką, kad jis vis aplink netoliese kur nors…
Vakarop stabteli visureigis su lietuviškais numeriais – 4x4safari.lt chebra keliauja. Persimetam keletu žodelių, ir jie nulekia toliau – ten, iš kur mes atėjom. Netrukus grįžta, ir jau ne vieni. Atveža du jaunuolius lenkus, kurie papasakoja smagią istoriją apie tai, kaip išėjo į kalnus, ir tik pirmos dienos vakare apsižiūrėjo, kad nei vienas neturi dujų baliono primusui. Teko veik savaitę sėdėt ant sausos dietos. Nekažką. Užtat su apetitu kirto mūsų likusią kukurūzų košę. Su tautiečiais atragaujam po šlakelį čačios ir atsimojuojam. Lenkai jungiasi prie mūsų stovyklos.
Netrukus dar ir gausi čekų kompanija atžygiuoja – darosi ankšta, kaip kokiam Evereste 🙂
Tautų draugystės laužas, plepalai ir nacionalinių dainų konkursas be abejo. Čekai išlūžta, kai užmetu jiems Jožin z bažin temą. Ir jau netrukus visa kompanija strakalioja aplink laužą.
Liepos 6. Laukiam Valiko. Laukiam. Atvažiavo! Ilgas (laiko prasme) krapštymasis iš kalnų atgal į Telavi. Dušas (pagaliau!). Vėl penki aukštai lėkščių ant stalo. Jei kažkiek svorio ir nukrito kalnuose, tai čia jis greitai atstatomas.
Įspėjam Valiko, kad šiandien Lietuvoje svarbi diena, todėl vakare, kaip ir visi kiti lietuviai bet kur pasaulyje, giedosim himną. Himnas skamba iš pradžių nedrąsiai, bet tik iš pradžių.
Liejasi tostai, linkėjimai, vėl tostai.
Liepos 7. Žygiuojam į Telavi apsidairyti. Pakeliui ir į turgų užsukam – kaipgi grįši namo be čurčkhelos ar prieskonių? Vakarop, atsibučiavę su svetinguoju Valiko, vėl kemšamės į “Tranzitą” ir pajudam tiesiai Tbilisio link.
Trumpam stabtelim prie Sameba, ir vėl sugriūnam į kiemą pas Levani.
Nuo čia mūsų keliai išsiskirs – mes trise sėsim į naktinį traukinį, ir jau kitą rytą būsim prie jūros. Likusi kompanijos dalis – paryčiais lėktuvu namo.
Levani mielai leidžia palikti visus pajūryje nereikalingus daiktus pas jį, tad didžioji dalis mantos liks. Valio!
Laiko dar yra, tad visa kompanija šliaužiam į miestą “paskutinei vakarienei”.
