Birželio 29. Mus “ištremia” į kalnus. Bandom kompaktiškai susispausti su visa manta į mašinas. Laukia apie 100 km kalnais iki Tušetijos, Dartlo kaimo.
Paskutiniame kaime prieš kalnus Valiko stoja prie vieno kiemo vartų – čia, pasirodo, veikia “degalinė” – visi pildosi bakus iki viršaus, kad užtektų ir grįžimui.
Vingiuojam vingiuojam, kylam kylam, slenkam slenkam.
“Komunizmas – tai Tarybų valdžia, plius visos šalies elektrifikacija” – kažkada skambi V.I.Lenino frazė, stachanovietiškai, kogero, buvo vykdoma ir Gruzijoje. Bandyta atvesti elektrą į atokiausius kalnų kaimelius. Kas iš viso to išėjo? Begalė lavinų ir nuošliaužų išverstų ir sulaužytų stulpų riogso pakelėse. Likę stovintys – tarsi vaiduokliai su be tikslo išskleistomis rankomis. Dar už sekančio posūkio – voliojasi ЗИЛ-130 priekinis tiltas. Kažkada kažkam nepasisekė – nukrito. Nemažai ir tiesiog kryželių su lentelėmis. Kalnai negailestingi.
Persiverčiame per Albano perėją ir netrukus stojam pietų. Rieduliu to didžiulio plokščio akmens pavadint liežuvis nesiverčia, bet stalo funkciją jis atlieka tobulai. Netrukus ant jo nuklojami pusryčių likučiai (neįveikėm, anikaip). Atsiranda ir čačios butelis. Kaipgi be jos! Į vakarą pakeliui netgi nulynoja, bet stovyklą pavyksta įsirengti sausai.
…mašinoje automatiškai prisisegu diržą – įprotis. Valiko žiūri išpūtęs akis: “Зачэм?” Po to daug sakančiu žvilgsniu pažiūri žemyn nuo šlaito: “Всо равно нэ паможэт…”
Stabtelim Omalo kaime – kaipgi neaplankysi gynybinių bokštų?
Jau sutemus, patikrinti kaip mums einasi įsikurti, prisistato apyšlubis Kaukazo aviganis. Per daug dėmesio nekreipiam – turbūt iš netoliese esančio Dartlo kaimo atbėgo.
Birželio 30. Netrukus atjos Soso su pagalbininkais, o kol kas – bandom kuo protingiau ir kompaktiškiau susipakuoti kuprines, kurias neš arkliai. Manta supakuota, atjoja Soso su dviem berniokais. Суровыe мужики – kone savaitei laiko kalnuose pasidabinę tik nutrintais kedais, treningais ir net lengvo vėjelio perpučiamomis striukelėmis.
Kylam pro Dartlo kaimą aukštyn, pasiekę Kvavlo tvirtovę prisėdam “perekūrui”. Kalnai žydi, kvepia, žaliuoja.
Šuo vis dar ištikimai lydi mus – tegul lydi. Bet netrukus viskas pasikeis.
Pietaujam ant vazdingo šlaito, tolumoje matosi piemenų trobelė. Netrukus mūsų palydovas suurzgia, ir puola link kalvelės, iš už kurios kyšteli trijų aviganių galvos. Matematika Kaukaze paprasta: jei jau atsidūrei arti avių bandos – stovėk ramiai, burkis i krūvą ir lauk piemens. Kitaip šuniukai tave bandys “suganyti” prie bandos. O gano jie paprastai – kanda į užpakalį 🙂 Šįsyk mūsų Tuškis (taip vėliau praminėm savo aviganį, pagal Tušetijos regioną) mus jau laikė savo banda, ir vijo kitus šalin. Štai taip staiga pelnė pripažinimą, kasdienę maisto normą visų meilę ir vietą netoli stalo vakarais.
Vakarui stojam už Češo.
Liepos 1. Viena ilgesnių atkarpų. Šiandien paaiškės, ar Atstunta perėja jau praeinama – šiemet, panašu, mes pirmieji keliaujam į ten. Jei perėja nepraeinama – pasieniečiai mūsų tiesiog nepraleis, nes jie ir gelbėtojai – kam vargas ant savo galvos?
Jau visai netrukus baigiasi bet kokios, net ir teorinės kelio užuomazgos – tik siauras takelis.
Kadangi dabar drožiam palei pat Čečėnijos sieną – tenka registruotis pasienio poste. Užtrunka, kol visų pavardes rankutėmis perrašo 🙂
Kažkur pakeliui sutinkam ir karo aidų – voliojasi kovinės raketos gabalas, kelios automato gilzės.
Kiek tolėliau – dar vienas “įkvepiantis” vaizdelis – nuo šlaito nusivertę du arkliai. Tuškis puotauja.
Vakare Soso prie mūsų kompanijos atveda tris lenkaites. Drąsios panos – nei viryklės, nei elementaraus puoduko neturi su savim. Bet turi vyšninės Soplicos 🙂
Anapus upės tolumoje ganosi avių banda. Naktį Tuškis kažko nerimauja.
