Kaip belgas Lietuvą pamatė

Tekstas Liudviko. Kaip visad, puiki istorija.

Belgo nuotykiai Lietuvoje

Praėjusį ketvirtadienį į Lietuvą atsivežiau Jo, mūsų finansų direktorių. Keliavome kaip ir darbo reikalais – pasišnekėti dėl ES struktūrinių fondų paramos bei investavimo Lietuvoje opcijų. Bet tai tik pretekstas – važiavome gerti ir linksmintis, Jo Lietuvos rodyti.

Lietuva belgui rauti stogą pradėjo nuo pirmųjų minučių – pirma, užmušė purvinas ir smirdintis Baltic Taxi 30 metų passatas, pribaigė €3,20 (11 litų) kaina už kelionę į mano butą senamiestyje. Po trijų eurų sąskaitos Jo nebeturėjo jokių priekaištų Vilniaus taksi, tik begalinę meilę ir pagarbą.

Vilniaus senamiestis jį nuteikė itin maloniai, jis net nuliūdo, kad čia taip švaru, o Briuselyje – taip purvina. Sakė, kad čia švariau, nei Gente (geriausiam Belgijos mieste). Įspūdžiai senamiestyje lūkesčius viršijo keleriopai – nesitikėjo jis tokio juneskinio grandeuro, manė į taborą važiuojąs. Nenuostabu – aš jam nuosekliai kelerius metus aiškinau, kad gėjus mes vis dar gydom elektra ir jiems padeda, tad vargšas tik ištarė – its not so middle ages as you have painted it before…

Jo, švelniai mūsų vadinamas Joska (ёська) žmogus paprastas, pasižvalgė, įvertino, kad Skandinavija, allright, universitetu ir bažnyčiomis susidomėjo neypač (nenustebinsi universitetais, Leuven kiek senesnis ir gotikinis), tad teko imtis rimtesnių programos dalių.

Smagiai pagėrę A. penthauze dangoraižy, penktadienį pasiėmėm nuomotą juodą 528xi (šimtas eurų parai, Joskai vėl nurovė stogą – beveik tiek kainuoja mazda du Briusely), ir išvarėm Šiaulių kryptimi.

Daug didesnį nei Unesco World Heritage senamiestis įspūdį jam paliko Šeškinė. Žmogus net persisuko visas dairydamasis – wow wow wow, what the fuck is this? Daugiabučių nėra gyvenime matęs. Yra vieną kitą, bet džiunglių – ne. Teko pavežioti po Fabus ir Pašilus ir Justiniškes – bičo žandikaulis buvo žemai. O programa buvo tik beprasidedanti.

Šiaulių kryptimi važiavome neatsitiktinai – vakare Šeduvoje vyks Šiaulių Nuostabiausių Kojų konkursas, į kurį Vido (šalia Šeduvos esančio Šiaulių Aeroklubo direktoriaus) pažinčių pagalba buvome maloniai pakviesti. Parodysim belgui iš kur kojos dygsta – gražios kojos, ne belgiškos.

Kadangi nuvažiavome gerokai per anksti, nuvežiau į Šiaulius – gimtąjį miestą aprodyti. Šiauliai mano mielam užsieniečiui paliko maždaug penkis kartus gilesnį įspūdį, nei Vilnius. Vilnių, sako, esu matęs visokiose Skandinavijose. O va Šiauliai – unikalu, niekada nebuvau tokių dalykų matęs. Ir išties – keistas, bizarre miestas, net ir ta pėsčiųjų alėja alsuoja giliu sovietizmu ir neviltimi. Nuėjome pėsčiomis per alėją iki turgaus, pasukome porą kartų į šoninius kiemus – niekas nepasikeitė nuo 1975, tik aptrupėjo labiau. Žiauru. Tuo neapsiribojau, ir nusivežiau Jo į pietinį. Prisiparkavau prie neseniai skarda apkalto savo buvusio devynaukščio Aido 3, ir sakau – va čia aš užaugau, penktam aukšte. Joska klausia – o kas gyvena šituose rajonuose, jūs gi lyg nei negrų, nei arabų neturit? Normalūs, sakau, žmonės čia gyvena, va mano matematikos mokytoja tame name, geografijos – aname. Ir nuėjome mes pėsčiomis per pietinį iki 15 vidurinės, ir kuo toliau ėjome, tuo labiau dyvyjosi belgas, pastebėdamas ir tai, kad suplanuoti rajonai neblogai, daug žalumos, daug šaligatvių, ir dėl to daug pėsčiomis vaikštančių žmonių. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes maintenance tiems namams nedarom, nes nudažyti jie kur kas gražiau atrodytų ir nebūtų taip depressing. Dar klausė, ar pilką spalvą sovietai specialiai parinko namams, kad kuo labiau depressintų visuomenę. teko tik palinguoti galva ir atsakyti, kad pilka yra natūrali betono spalva, ir niekas čia dažymais neužsiimdavo.

Vakarop patraukėm atgal link Šeduvos. Šiuo metu link Radviliškio statomas visiškai naujas monstrinis kelias – va, sakau, žiūrėk Joska, kur tavo babkės eina. Ai, sako, geriau nei negrams ar arabams išdalintų. Nuolat dyvyjosi ir stebėjosi, kad nėra nei negrų neigi arabų, ir vis minėjo, kad long term tai mums labai pagelbės. Rasistas mūsų Joska. Jis arabų rajone gyvena. Negaliu jo kaltint.

Atvykstam į Šeduvos Malūną. Belgų ir vokiečių pinigai pasiekė ir tą mielą Lietuvos kampelį – Šeduvos Malūno savininkas Zigmas pasistatė modernų, gražų ir teisingą konferencijų/koncertų centrą, kurio dar nebuvau matęs. Atrodo kosher. Prasidėjo galutinis Jo stogo rovimo programos etapas.

Norint suprasti, kokių įspūdžių Jo patyrė Šeduvoje Nuostabiausių Kojų konkurso metu, reikia suvokti Vakarų Europos situaciją su bobom ir bendrąją bobų koncepciją. Ten feministės jau padarė savo juodą darbą. Vargšės belgės ir taip baisios su lietuvėm lyginant, tai negana to, jaučiasi dėl to gerai ir visiškai nebando savo gėdos spręsti makiažu, gražiais drabužiais, išverstais papais ir aukštakulniais bateliais. Apie Kojų konkursą Liuksemburgijoj ir apylinkėse net kalbos neina – pasiustu visos neskustakojės – taigi moterų žeminimas, vos ne prekyba kūnu.

Mums tų kryžiuočių poniatkės nuo seno svetimos buvo, todėl mūsų moterys gražios, pasitempusios, papus išvertusios ir nepasidažiusios laukan neina, nebent viena kita left leaning quazi lesbo Vilniaus Universiteto prieigose – bet dažniausiai todėl, kad jai makiažas vistiek nepadėtu, belieka už moterų teises kovoti, kad ir kitos negražiai atrodytų.

Tad suvokę kontekstą, žengiame į Malūno konferencijų salę. Lūkesčiai mūsų buvo minimalūs – manėm, bus kaimo konkursas tvarte, penkios kaimietės pasistaipys, mes pažvengsim ir tiek. Oi ne. Atidarom duris, ir industrinio šaldytuvo dydžio koncertiniai JBL griauna mus su Beyonce beatu, o ant scenos raitosi visiškai neįtikėtina go go/sportinių šokių šokėja. Renginys dar neprasidėjęs, mergina tiesiog apšilimą daro. Joska sustingsta ir išsižiojęs žiūri, Beyonce kala, merga raitosi ir išdarinėja kosmosus, aš labinuosi su savininko dukromis, Vido geromis pažįstamomis, padėjusiomis organizuoti renginį.

Akmenėti Joskai ilgai nepavyko, mat po dešimties minučių prie malūno privažiavo juodas Audi Q7, o iš jo išlipo Oksana Pikul su dar trimis bimbos – Naujosios Pupytės in da house. Trumpai pabriefinau apie papų istoriją ir bendrąjį Olialia Pupyčių kontekstą, Jo pradėjo trūkinėti realybė – pradėjo nebesuvokti, kur esąs, ir ar čia vis dar tikrasis pasaulis.

Kuo toliau, tuo labiau Jo įsitikina, kad Lietuva – kur kas geresnė šalis už Belgiją. Geros, didelės vokiškos mašinos, kas antra moteris – 180cm modelis, viskas kainuoja centus, ir dar visi yra labai malonūs, bendraujantys, kalba angliškai ir daug žvengia. Belgijos, sako, kaime nebūtų taip faina.

Renginys pradunda puikiai – išties, organizuotas profesionaliai, mergos neįtikėtinai gražios, o ir šiaip grožio industrija pritraukia dar daugiau gražių moterų – aplinka puiki.

Apie pirmą nakties užtinku Jo intensyviai plepantį su kažkokiu biču – pasirodo, profesionalus krepšininkas, Utenos Juventus, puikai kalba angliškai ir šiaip labai draugiškas žmogus. Va su tais krepšininkais mes antrą nakties ir patraukėm link Šiaulių.

Atvykę į Šiaulius, nusipirkom kioske kebabą, suėdėm, ir keliavom į klubą Pattaya. Krepšininkai rūpinosi belgu – prisakė griežtai vienam neiti rūkyti, neiti į lauką, ir šiaip laikytis arčiau bandos, nes niekada nežinai, kada kokie buduliai sugalvos užsieniečiui per dantis užvežti – šiaip sau, dėl linksmumo. O situacija pasirodė daug geresnė, nei manėme – klubas labai vakarietiškas, publika puiki (dar italų kažkokių buvo), nė vieno budulio, koktelius daro rimtus, tikrus, gerus ir po 4 eurus.

Programą vainikavo penktos ryto 40 kilometrų kelionė taksi už 25 eurus (su gera arbata) bei Šeduvos motelis su tikrai neblogais kambariukais už po 23 eurus. Jo manė, kad numirė ir jau gyvena rojuje.

Kai šeštadienio popietę grįžtant atgal į Vilniu prie Villono prigriebėm tranzuojančią aštuoniolikmetę manekenę su žibučių puokšte rankoje, Joska ėmė purtytis ir sakyti, kad taip būti negali, ir kad aš čia viską sumokėjau ir surežisavau. Ramiai, Joska, sakau aš, pas mus pagal įstatymą manekenės turi kas 50km tranzuoti greitkeliuose. Kad gražiau būtų.

Naktinis Vilniaus gyvenimas kiek nuvylė – buvo pirma šilta pavasario diena, ir aš tikėjausi neįtikėtinų minių Islandijos gatvės baruose. Deja, The Room buvo pustuštis, Soulbox – irgi, net Invino nebėra tai, kas buvo anksčiau, o Fėjose, sako, buduliai šiais laikais renkasi. Vienaip ar kitaip, įspūdžių jau buvo per akis, o energijos mažokai. Sutikti draugai minėjo apie šeštadienio efektą Vilniuje – penktadieniais naktinis gyvenimas rimtas, o šeštadienis – slow. Keista.

Šį savaitgalį į Vilnių skrenda pirma Jo draugų grupė. Trisdešimtmečių belgų tiekimą sostinei šiam sezonui užtikrinau.