Po ilgojo Žolinės savaitgalio Nidoje, (liūdna konstatuoti, bet Nida “palangėja” kasmet vis labiau…) patraukėm kaimynų pusėn. Idant Preiloj bangos buvo (pagaliau!) tai užsisėdėjom ir užsižaidėm, tad Latvijoje atsidūrėm jau smarkiai vakarėjant. Konkretaus plano nebuvo – važiuojam, randam patinkantį kempingą ir stojam. Ne viskas taip paprasta pasirodo… Vis kažko trūko 🙂 Tačiau kone iki pusės vienuoliktos vakaro užtrukusios paieškos buvo apvainikuotos laaaabai netgi neblogo kempingo radimu. Dar tą patį vakarą nubildėjom patamsy miškeliu iki jūros pasitikrint ar viskas OK. Tikrai OK
Jau sekančią dieną patraukėm Kolkos rago link, pasižiūrėt besikryžiuojančių bangų. Grįžtant pakeliui pasipainiojo keletas švyturių. Pora iš jų aplankėm.
Švyturys pastatytas 1885 metais, vėliau dėl savo didelio svorio ėmė krypti smėlyje ir dėl gresiančio pavojaus buvo nugriautas, po to atstatytas. Dabar tai yra aukščiausias švyturys (55,6m) ne tik Latvijoje, bet ir visame Pabaltijyje. Surasti priėjimą prie jo ne taip paprasta. O dar sudėtingiau patekti į jo vidų… mums beslampinėjant aplink, atsirado maloni tetulytė latvė, kuri irgi vedžiojo kažkokią ekskursiją. Greit perbėgus per kelis kiemus, surado kas gali įleisti vidun. Tipinė “geriančio kaimo” atstovė surenka po 1 LVL ir atveria vartus. Prisipažinsiu – pirmą kartą buvau švyturyje.
Erdviais sraigtiniais laiptais pakylame iki viršaus…
Švyturio statyba baigta 1814 metais, ir be didesnių architektūrinių pakeitimų šis seniausias Latvijos švyturys veikia ligi šiol. 11,5 m skersmens bokšto viduje stovi dar vienas – 3,5m skersmens bokštas, kurio viduje įrengti ankšti ir nepatogūs sraigtiniai laiptai veda į 29,6 m aukštyje įrengtą aikštelę… Žibinto būdelės stogas papuoštas liūtų galvomis, o viduje tupi naujos kartos įmantri lempa…
Apačioje, buvusioje generatorinėje dabar veikia nedidelis muziejus, kuriame eksponuojama anksčiau ir dabar naudojama įvairi švyturių įranga (taimeriai, Fresnelio lęšiai, automatiniai lempų keitikliai ir t.t.)
Idant arčiausiai kempingo parduotuvė yra Ventspilyje – važiuojam ten. Trinkelėmis grįstos gatvės, daugybė gėlynų ir… karvių 🙂 Keista, kad veik valandą praieškoję, taip ir neradom kur išgerti kavos…
Ventspilio radioastronomijos stotis
Pastatyta 70’aisiais sovietų, ir buvo skirta kosminei žvalgybai – palydovinių signalų, povandeninių laivų ir karinių bazių ryšių perėmimui. Žodžiu – “ausis” skirta kapitalistinių priešų pasiklausymui. Tuo metu buvo įrengtos 3 antenos, tačiau 1994 metais išeidami sovietų kariai vieną iš antenų išmontavo ir išsivežė.
Likusios dvi buvo perdarytos ir pritaikytos astronomų poreikiams
RT-32 («Сатурн») – dabar didžiausiais šiaurės Europoje, ir vienas iš 8 didžiausių pasaulyje radioteleskopų. Daugiau detalių čia.
Teta pavedžiojo po visą teleskopo pastatą, iki pat kabinos po reflektorium. Į patį reflektorių neleidžiama, kad nebūtų pažeista jo preciziška geometrija. Po to leidžiamės į rūsį ir beveik kilometrą tipenam ilgu tamsiu koridoriumi, kuriame anksčiau buvo pakloti kabeliai, jungiantys anteną su skaičiavimo centru, iš kurio visa medžiaga perfokortomis arba telegrafo juostomis buvo gabenama į Maskvą šifravimui.
Skaičiavimo centras, kaip ir likę nenaudojami pastatai, apleistas ir nusiaubtas…
Išlindę iš Skaičiavimo centro, patraukiam miško keliuku link mašinos. O pakeliui prisirenkam gan nemažai jaunų (turbūt radioaktyvių, buuuuuu!!!) kazlėkiukų vakarienei. Išvažiuodami trumpam stabtelim buvusiame kariniame miestelyje
Irbene
Miestelis buvo įkurtas šalia antenų, jame gyveno keli šimtai kariškių šeimų (beguglindamas radau net sukurtą grupę, kur registruojasi kažkada ten gyvenę).
Dabartinė būklė apgailėtina – “metalistai” išnešė viską, kas savyje turėjo bent kiek metalo – laiptų, balkonų turėklai, išlupti netgi elektros kabeliai po žeme! Nors guglindamas radau kelias nuotraukas, daytas 2008 metais – ten dar balkonai su turėklais.
Pagal kažkokią tų laikų madą daug kur sudėti prabangūs grindų apvadai – nei tai stiklas, nei tai keramika…
Nelikę praktiškai nieko, kas primintų čia gyvenusius žmones (nors yra kas ir šio bei to daugiau rado). Radau tik seną degtukų dėžutę (pamenu tokias iš vaikystės)
Grįždami namo pakeliui dar aplankom
Su jos plačiausiu Europoje kriokliu ir
Gidės pasakojimas labai jau mistifikuotas, su daugybe pasakėlių ir stebuklingų žaidimukų ir nykstamai mažai informacijos apie pačių urvų istoriją.
