Tenerife 2010

Po neilgų svarstymų, atmetus visokias Turkijas ir Egiptus buvo pasirinkta Tenerifės sala.  Lietuviškų agentūrų pasiūlymai nesužavėjo, tad nusprendėm viską organizuotis patys. booking.com kaip sykis išmetė neblogą pasiūlymą lėktuvo bilietams + viešbučiui, o ir skrydžiui į priekį persėdimui buvo beveik 3 valandos. Perfect! Iki Kauno oro uosto, pasirodo, yra papuikintas autobusas. Netrumpas pasisūpavimas padebesiuose, ir KUN-LGW-TFS estafetė įveikta. Traukiam prie auto nuomos langelio. Labai patiko šita kantora, nes nereikalavo jokių kreditkių, nerezervavo kosminių sumų – tiesiog susimokėjom grynais pasiimdami mašiną. Viešbutis irgi nelabai toli, tad neilgai paklaidžioję radom.

Kadangi laikas dar gana ankstyvas (~21:00) – einam apsidairyt. Nedidelės pėsčiųjų gatvelės šonuose pilna visokio plauko maitinimo įstaigų, nuo indiškos iki angliškos virtuvės.  Šiaip – nieko ypatingo: nei itin pigu, nei superduper gurmaniška. Kas vakarą dainuoja kas nors gyvai. Žodžiu, viskas orientuota į vyresnius 🙂

2 diena

Ryte pamatom, kur mes iš tikrųjų apsigyvenom. WOW!!!

Sukapojam pusryčius terasoje ir šokam i mašiną – rūpi apvažiuot salą, susivokt kas kur ir kaip. Netrukus atsiduriam prie Los Gigantes. Toliau kelias vingiuoja per kalnus link Masca:

Senasis kaimelis atrodo lyg negyvenamas ir apleistas, bet mums ten beslampinėjant iš vienos trobelės išlindo dėdulė ir nusineše krepšį apelsinų. Nuo kalno viršūnės ima leistis debesys…

Slampinėjam, žioplinėjam. Giedrė nusiskina kaktuso vaisių. Skanu. Tik spygliukus iš pirštų teko lupinėt 🙂 Tolumoje matosi Masca tarpeklis. Knieti ten, bet šiandien mes tam nepasiruošę – su basanoškėm, o ir laiko ne per daugiausiai yra. Grįšim kitą dieną.

Ima lynot, o mes traukiam toliau. Kylam aukštyn, lietus vis stiprėja. Važiuojam kalno šlaitu palei vandenyną, pila kaip iš viedro. Bet leidžiantis žemyn išneriam iš debesies ir lietus baigiasi. Stabtelim dar viename miestelyje – Garachico. Tapybiškas toks – saulėtą dieną net nežinau ar būtų gražesnis 🙂

Iš čia toliau mūsų kelias sukasi link Icod de los Vinos, kur auga salos simbolis – Drakono medis.

Grįždami dar stabtelim Puerto de la Cruz, bangos didelės, kabo raudona vėliava. O ir šiaip vėjas nešiltas.

3 diena

Loro parkas. Prasitrynėm čia visą dieną. O pažiūrėt tikrai yra į ką! Orkų, delfinų, papūgų, jūrų liūtų pasirodymai. Keliavom iš vieno į kitą, ir vienas už kitą buvo įdomesni… Nuostabus pingvinariumas su stikline siena iki pat žemės – matosi ir kaip jie nardo, ir kaip žuvytes medžioja… Galybė papūgų… Ir t.t.

4 diena

Šiandien keliaujam į Teidę. Apdairiai iš anksto dar namuose pasirūpinom leidimais (nemokami) kilti į pačią viršūnę, nes prie kalno jų niekas nedalina dėl riboto skaičiaus ir belieka pasitenkinti takeliais žemiau. Kaip ir visada, išsiruošiam kuo anksčiau. Ugnikalnio papėdėje, 2300m aukštyje šešėlyje termometras rodo -2°C. Brrr…

Pasisupam nepilnas 10 minučių keltuvo kabinoje, ir mes jau 3555 m aukštyje. Šaunam ieškot reikiamo takelio, nes leidimas galioja tik 2 valandas, ir mūsų laikas jau seniai tiksi… Per skubėjimą nulekiam ne į tą pusę. Sumoj kokį gerą kilometrą subėgiojam aukštyn-žemyn… Pagaliau dėdulė patikrina mūsų pasus, leidimus ir svetingai atveria vartelius.

Daug nepostringausiu, tegul kalba vaizdai:

Ties kraterio kraštu iš skylės žemėje virsta karšti garai. Kvepia siera. O esant giedram orui įmanoma pamatyti likusias  šešias archipelago salas. Koks tai pragaro ir rojaus rubežius..

Nušliaužiojom kalną iš visų pusių. Puikiai matosi kaip tekėjo lava po išsiveržimų. Viena pusė “nuviduriuota” akmenimis po paskutinio driokstelėjimo. Gražu. Šmėkšteli mintis žemyn leistis pėstute, bet viena rasta nuoroda kažką kalba apie 7 valandas ėjimo. Tiek to… Laikas ne mūsų pusėje… Reikėjo rimčiau paruošti namų darbus ta tema. Tada būtų galima ir aukštyn ir žemyn suvaikščiot atitinkamai pasirengus… O saulėtekiai ir saulėlydžiai ten tikrai fantastiški !

Ne ką mažiau įdomu ir nusileidus – kažkoks Marso peizažas….

5 diena

Nieko ypatingo – laikas pliažui.  Juodas smėlis, degantys basi padai ant jo. Šiltas Atlantas…

Oras +26°C, Vanduo +23°C, Smėlis +43°C !!!

Vakare atgal grįžinėjam pro bananų plantacijas. Siaurais keliukais, tarp aukštų mūrų…

Vakarienei nusibeldžiam į gretimą gyvenvietę Los Abrigos. Neva tai žvejų ir žuvies prekeivių kampelis. Pasirinkimas neitin. Nu bet skaniai kažkaip. Ir daug 🙂

6 diena

Šiandien keliaujam į Masca tarpeklį, kurį matėm jau antrąją dieną.  Pora minučių velkamės paskui pagyvenusių vokiečių turistų grupelę, bet pasitaikius progai greit aplenkiam ir “bėgam” nuo jų tolyn 🙂

Leidžiames vis žemyn ir žemyn. Pagaliau takelis įsilieja į išdžiūvusios upės vagą.  Užvertus galvą aukštyn dangus apibrėžtas dviejų akmeninių sienų… Vietomis takelis vos įžiūrimas, nelabai aišku kur eiti. (nepalyginsi net su Slovakija – ten bent ant akmenų papaišyta…) Nu bet savotiško žavesio duoda ir tas pamaklinėjimas. Rėpliojam per vandens nuzulintus akmenis, lendam pro bambukų krūmynus. Vis dažniau pūsteli vėjelis – akivaizdu, kad artėjam prie tarpeklio galo.

Galiausiai tarpeklis baigiasi ir atsiremiam nosimis į vandenyną.

Nusispiriam batus, pamakaluojam pavargusias kojas vandeny, padrybsom ant akmenų, užkandam ir sukamės atgal.  “Apdairiai” pasiėmėm per mažai vandens. Liko pusantro litro ant dviejų, trijų valandų ėjimui aukštyn. Nekažkas, teko taupyt. Bet užtat kokio dieviško skonio buvo kaktusų sultys vėl pasiekus Masca kaimelį!

7 diena

Nutarėm paskutinę dieną paskirt salos šiaurinei daliai. Maunam pradžiai iki Santa Cruz de Tenerife. Ieškom visuose bukletuose minimo nuostabaus pliažo. Radom. Pavažiavę gerą gabalą kelio nei tai uosto teritorija, nei tai normaliu keliu. Apart iš Sacharos atvežto smėlio ten daugiau kaip ir nieko ypatingo. Kažkaip maudynės kartu su prie uosto reide stovinčiais laivais neitin įkvepia…

Nu ir bala nematė, lipam vėl aukštyn. Vingiuojam siaurais keliukais kol įneriam į debesį. Drėgna. Aplinkui lauramedžių miškas. Mistiška vieta, kaip koks TwinPeaks’as

Galop keliukas baigiasi kažkokiam kaimely, iš kurio randam pėsčiųjų takelį žemyn. Rodyklė kalba apie 8 valandas į vieną pusę… Tiek to, paliksim kitam kartui 🙂 Sukamės ir derinam į kitą keliuką. Vėl leidžiamės žemyn, išneriam iš debesies ir… Woooooooow! Debesys tiesiai ant galvos!

Dar trupmai čia pasitrainiojam ir nusprendžiam aplankyt Teidės nac. parką iš šiaurinės pusės.  Pakeliui stabtelim dar kartą pasigrožėti “mar de nubes”

Ir už vieno posūkio VĖL atkamba žandikaulis: tooookio vaizdo dar neteko matyti….

Pabaigai dar pasitrainiojam Teidės papėdėj. Tuo mūsų atostogos ir baigėsi.

Ar dar grįžčiau? Taip. Nors veik visus žymesnius kampelius aplankėm, bet liko daug nenuvaikščiotų takelių beigi užkaborių. Na ir dar 6 salos 🙂 Tenerifė nenustoja stebinti už kiekvieno vingio. Ypač tarpusavyje skiriasi šiaurinė ir pietinė dalys.

Kada važiuoti? Mes buvom lapkritį. Iš atvirukų ir nuotraukų internete nusprendėm, kad geriau ten važiuoti pavasarį, kai viskas pražysta ir sužaliuoja daug stipriau nei žiemą.

Džiugino kuro kainos – neteko matyti nei vienos degalinės, kur 95 benzo kaina siektų 1 EUR už litrą! (2010 lapkritis)

Kainos? Dalykas individualus kaip ir skonis. Nepasirodė labai brangu. Patiekalo kaina eilinam kabakėly svyruoja ~10 EUR.

Klimatas – ryte pasižiūri pro langą, ir matai – vienoj pusėj debesys, kitoj saulė. Važiuoji ten, kur saulė. Lietaus gavom labai simboliškai. Ir turint noro, praktiškai visada galima būti saulėje.