Paskaičiau “Auksinės varpos” rašinį, ir nusprendžiau prisijungti prie akcijos.
Man tada buvo beveik devyneri…
Pamenu, kaip tėvukas rišo prie Žigulio veidrodėlio mažytę trispalvę, kaip lėkėm kažkur link Panevėžio, kaip stovėjau kažkokioj eilėj žmonių, šalikelėje kažkur laukuose, kaip skraidė lėktuvas… Buvo keista ir tuo pačiu įdomu.
Jau suvokiau, kad vyksta kažkas labai svarbaus, kažkokia pakili nuotaika tvyrojo – kaip kokioj bažnyčioj…
Daug vėliavų, ir dar daugiau žmonių…
O atrodo lyg tai buvo dar visai neseniai.
Man tai, pamenu, didžiausias galvosūkis buvo kodėl visi taip masiškai važiuoja kažkokio kelio pažiūrėt.
Paskui keista buvo, kad tiek žmonių, bet niekas niekur nežygiuoja ir nei vieno lenino plakato nėra 🙂
Ne tiek tas pats susikabinimas rankomis įspūdingas pasirodė, kiek pati kelionė. Pamenu, laukais lėkė mašinos, autobusai, visi skubėjo, kad tik suspėt…
Vis tik kažkaip nelabai tikiu, kad dabar toks renginys įvyktų…
mes netoli pasienio gyvenam su latvija. tai net ir aš savo mažom akim stebėjausi, kas darosi. iki šiol tas vaizdas galvoje.