Polska wojska na rowerkach

Laukus nelaukus, atėjo TA diena, kai buvo sudėliotas maršrutas (ačiū madam), susikrautos šmutkės ir patraukta pradžiai Kauno link, kad su vienos garbios kauno (taip taip, čia tas kur prie Megos!) ponios pagelba būtų sutvarkytas vienas reikalas. Bučiuoju kanopą poniai!

Taipgi jau ir buvom su kaliega susiderinę, kad susitinkam ant sienos, idant jam kartu trenktis į kauną nėra jokio tikslo.

Kaip tarėm, taip padarėm ir kaliegą pasivijom dar nepasiekus sienos.

Stabtelim pamyžt-kavos, ir puolam svetingosios Rzeczpospolitos glėbin.

I diena

Pirmoji stotelė – Stanczyki ir jų dideiji viadukai. Važiuojam nuostabiomis kalvomis, kylam aukštyn, leidžiamės žemyn kone serpantinais. Gražu. Tokios Lenkijos dar nesu matęs (visada kažkur toliau keliaujant Lenkiją prabėgi naktį, arba kuo greičiau). Artėjam link kaimelio, dairomės kurgi jie, tie nuostabieji viadukai. Ir anava! Visu gražumu!

Traukiam artyn, parkingas mokamas, pats tiltukas mokamas. Nuo čia reikia įprast, kad Lenkijoje VISUR ir už VISKĄ reikia mokėti 🙂 Viadukai, aišku, veda į niekur – iš abiejų jų galų tvoros ir miškai. Aukštis – įspūdingai (© Ramūnas iš Akmenės)

Ilgai negaištam, nes atbilda dyyyyydialis autobusas, kupinas lenkų – ekskursija mat…

Keliaujam iki Gižycko. Miestas nemažas, su gan nemažu gynybiniu įtvirtinimu. Ieškodami įėjimo, įvažiavom kone į patį vidų. Jau beveik penkios, užeit nebegalima. Bala nematė.

Lekiam tolyn – iki Kętrzyn. Viešbučio kaina neitin džiugina, o ir parkingas ant gatvės. Dzin – ties miesto riba randam kažkokį trobesį su iškaba “Pokoje”. O čia jau ir kaina džiugina – 120 zlotų už 4 galvas nakčiai. Su dušu ir minkštom lovom. Super.

Paliekam daiktelius ir lekiam bent minimaliai miestuko apžiūrėt beigi kažką valgomo nuraut. Vietinio Lidl kainos įtikina, ko lietuvaičiai taip masiškai traukia pas kaimynus prekintis… Grįžę įsitaisom balkonėly ir gan smagiai pasisėdim.

II diena

Pagal planą -pradžioje Vilko guolis. Kieme sutikto senelioko (matyt šeimininkas) paklausiam kur link važiuot, pasirodo teks grįžt atgal. Gerai kad nedaug 🙂

Vieta, pasakysiu, nereali. Šitiek betono, armatūros ir darbo… Kažkas nesuvokiamo… Sienų storiai – afygieni. Savotiška vieta.

Prablūdijam gan netrumpai. O yra ir ilgesnių maršrutų, netgi dviračių nuoma. Ir vėl mes pačiu laiku – išvažiuojant aikštelė (be abejo, mokama) jau pilna, atlinguoja keli autobusai.

Vėl kertam skersai Kętrzyn, pamojuojam savo nakvynės vietai ir lekiam link Sw. Lipka. Sekmadienis, bažnyčia pilna žmonių, be to restauruojama. Tai to grožio nekažinkiek ir pamatėm.

Laukia netrumpa atkarpa iki Sztutowo, kur buvo konclageris. Taigi lekiam non-stop.

Pats konclagerio muziejus nemokamas, tačiau parkingas mokamas netgi dviračiams…

Vietelė tikrai nekvepia pramogų parku. Į skerdyklą panaši “operacinė”, aprūkę barakai, kartuvės, kalnas batų, kurių šeimininkai nepaslaptis pro kur išrūko… Gana makabriškai ant krematoriumo durų išrodo užrašas, draudžiantis rūkyti…

Kol vaikštom nulyja lietus, o mes judoma tolyn, link Gdansko.

Pakeliui šokam į keltą (kažkoks panašus jau matytas ir naudotas Lietuvoje)

Vakarėja, imam ieškotis nočlego. Randam gana padorų kempingą su namukais. Kaina vėlgi džiugina – po 30 zl. nuo galvos plius ekologinis simboliškas mokestis. O dar geresnė žinia – kad iki jūros vos pora šimtų metrų!

Pasisėdim pajūry, pripliūryjam lenkiško alaus.

III diena

Keliaujam grožėtis Gdansko senamiesčiu. Gražu. Ypatingi lietvamzdžiai, prekiautojų pilnos gatvelės, ūžianti, pilna žmonių krantinė. Viskas kažkuo primena Amsterdamą. Užsikabarojam į bokštą (be abejo, ne 4 free). Piękna panorama!

Debesuojasi, o mes šaunam ligi Sopoto. Kadangi nepaslaptis, jog Gdanskas, Sopotas ir Gdynia yra tripolis, tai kelionė iš vieno “miesto” į kitą gana užknisanti – tartum 20 km Konstitucijos prospekto, su šviesoforais ir sankryžom…

Nesutikom Sopote nei A.Pugačiovos, nei dar kokios popžvaigždės, užtat už pasivaikščiojimą Palangos tiltą primenančiu, tik didesniu mediniu molu susimokėjom po keletą zlotų (ar minėjau, kad Lenkijoje VISKAS mokama? 🙂 ) Po tiltu stovi kateris, ant kurio puikuojasi 3 varikliai po 300 (!!!) arklių. Kuo ne Veyronas ant vandens?! Berniokas gundo už 40 zlotų/galvai. Atsispiriam pagundai.

Sukam nuo jūros tolyn ir tipenam link Kreivo namo.

Įdomus toks. Viduje nieko ypatingo, eilinis prekybcentris, a la mūsų “Mada” Viršuliškėse.

Prahoje, beje, irgi kažkada matėm kreivuolį. Architektūros triumfas? 🙂

Sulesam po porciją sočių pietų (kuo jau kuo, bet porcijų dydžiais Lenkijoje skųstis nevalia…) ir startuojam link Malbork

Čia ir pasiteisina važiavimas motociklais – kamštis nesuvokiamo ilgio, o jo priežastis – jokios priežasties. Pjaunam tarp eilių, tad laiko daug tas kamštis nesuėda. Šokam į autostradą ir smaugiam smaugiam… Pasipila lietus…

Marienburgo pilis (kaip kad mokė per istorijos pamokas) nenusakomo dydžio, pilna visokiausių užkaborių. Ne veltui ilgus metus buvo kryžiuočių sostinė!

Vienas įdomus, ir, kaip iš aprašymo supratau, tipinis sprendimas – tualetas. Tam būdavo skirtas atskiras bokštas! Vokiškas pavadinimas – danzker. Gaila nepavyko rasti kažko a la wikipedijos straipsnis apie tai.

Už papildomą mokestį (aha, gi Lenkija!) ropščiamės į ~40 m aukščio pilies bokštą. Panorama!

Lietus įsibėgėja… Vėl lendam į biohazard stiliaus lietaus aprangas ir traukiam link artimiausio supermarketo.

Belieka mažytė smulkmena – susirasti nakvynę. Traukiam ieškoti. Rasti pseudo poilsio namai ir postsovietiniai viešbučiai nedžiugina. Nes visur prašo už 2 galvas tiek, kiek jau įpratom mokėti už 4…

Pasimakaluojam, ir pagal planą judam Griunwaldo link. Bevažiuojant kelio išsišakojime šmėsteli išganingas užrašas “Pokoje”. Sukam. išlenda gerai įtempęs savinykas, ir jau rodo kur statyt inventorių, kviečia į vidų. Klausiam “Ile kosztowne?” Dėdulė klausia kiek duosim. Pasiūlom 80 zl – papučia lūpas. Paprašo po 35 nuo galvos. Sutariam už 30.

Super. Iš karto parodo salę su židiniu ir odinėm sofom kampe. Ir paprašo kad jei jau gersim – tai salėj. Nuostabu! Ten ir įsitaisom su alum…

IV diena

Kylam, atsimojuojam su svetinguoju dėdule, ir traukiam link Žalgirio mūšio lauko Griunwalde. Navigacija nuveda į akmenimis grįstą keliuką. Keikiuosi. nes purtytis 5-6 km grindiniu visiškai nedžiugina. Grindinys baigiasi, ir, neilgai trukus, su pagrybavimais, bei pasiklausę vietinio senelioko sutikto prie parduotuvės, randam istorinę vietą. Pilnu tempu vyksta kažkokios statybos. Statomas muziejus. Laukas kaip laukas. Didelis. Bet paukščiuką užsidėjom.

Iš Griunwaldo liepiam navigacijai vesti tiesiai NAMO. Kelias šiek tiek prailgsta, nes judam jau nutrintais ir pažįstamais keliais…

Reziume

Nudardėta ~1400 km per 4 dienas, pamatyta kitokia Lenkija.

Iš viso, kelionė išėjo tokia pusiau istorinė. Todėl garsiai pareiškiu – ją dedikuojam Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Kaip kad dabar madinga.