Pirmoji liepos dekada ėjo pabaigon. Kur-nekur bolavo nupjauto atolo kupetos, bet principe šienapjūtė buvo baigta, o miežių varpos dar stovėjo stačios, kaip abituriento birka mokyklos išleistuvėse.
Saulė tebuvo vos per pusantros plaštakos nuo horizonto, ir visas oras, rodės, yra toks tirštas – kaip babos kisielius per Kūčias. Pamiškėj žviegė Rimanto “Belaruso” puskačius, kregždės spraigė aukštai aukštai, o Ancė sėmė iš prūdo vandenį savo telyčiai. Šalia to paties prūdo, po karklu, dar nuo pietų drybsojo kaimo pažiba ir garsus baliaunykas Adolis. Jis lėtai pramerkė vieną akį. Paskui kitą. Nužvelgė atsuktą platų Ancės galinį fasadą. Pasikasė iš kiauro kelnių klyno iškritusią savo biedną prigimtį.
-Sunku, matyt, dabar miesčionims ten prie jūros, kai išgert žmoniškai nebegali pliaže – pagalvojo Adoliukas, ir užsivertė dar nuo pietų likusio „Monikutės naktų“ spirituoto eliksyro paskutinius lašus. Jo dulkėtoje ir prakaituotoje kaktoje atsispindėjo žalio plastiko nudažytas saulėlydis…
/Raštai. 2017/
Related Articles
2 users responded in this post
Šyvos kumelės sapnas
kas dabar bus?
Leave A Reply
Please Note: Comment moderation maybe active so there is no need to resubmit your comments